Naujasis „Artumos“ numeris kvieèia skaitytojus drauge svarstyti autoriteto temà.

Bet ar autoritetai tebëra svarbûs ðiandienos gyvenime? Juk jame netruktume atpaþinti tai, kà ðákart skiltyje „Rugsëjo kalendorius“ raðo kun. A. Kazlauskas: autoritetø nepaveldime kaip ankstesnës kartos, juos renkamës patys arba... gyvename be jø, bûdami autoritetais ir tiesa patys sau – net ir Dievas, ir sàþinë mûsø laikais neatrodo labai autoritetingi. Kita vertus, ir paèià autoriteto sàvokà bei vartosenà kartais visai iðleidþiame ið akiø – nesipiktiname, kai autoritetais vieðai pavadinami ir besirenkantys visuomenës gyvenimo uþribius.

Taigi ar tikrai nebesame reikalingi autoritetø?

Kaip aiðkëja ið áprastai kiekvienam þurnalo numeriui kalbinamø vaikø, net ir jie puikiai supranta autoriteto reikðmæ („Að bûsiu toks, kaip mano tëtis“). Tad þurnale apie tai kalbama ne teoriðkai samprotaujant, bet ieðkant gyvø liudijimø, pasidalytos darbo ar tarnystës praktikos, á aikðtæ iðkelianèios gerà, kilnø, sektinà ir sunkumuose palaikantá pavyzdá – ðeimos ir tëvø („ar gali bûti vaikams didesnë dovana“), autoritetingo dëstytojo („mokydamas, jog kiekviena gyvybë yra gëris, ne tik kalbëjo, bet ir gyveno tuo“), auklëtojo (nebijanèio paèiam pabûti vaiku – „kad pajusèiau, suprasèiau, gebëèiau priimti ir mylëti“), jau nekalbant apie didþiuosius mûsø tautos autoritetus – ðásyk „Artumoje“ pristatomi veiklieji broliai Vileiðiai, dirbæ „tautai, ðeimai ir valstybei“.

Ir þinoma, þurnale iðkeliamas didþiausias krikðèionio autoritetas – Dievas. Ateitininkø federacijos ðimtmeèiui skirtame straipsnyje skaitytojai turës progos ásitikinti, su kokia atnaujinanèia jëga Kristø savo autoritetu pasirinkusieji kuria savo paèiø ir tautos gyvenimà. Ir prieðingai – þurnale, gilindamiesi á Šventojo Raðto tekstus, matysime, kaip já susigriauna atmetusieji Dievo autoritetà. Naujajame numeryje aptariamas ir Baþnyèios autoriteto klausimas – kieno galia ji mums vadovauja ir moko. Èia pat galësime pasigërëti ir Šventojo Tëvo pavyzdþiu – kûrybingomis atostogomis, leidþianèiomis laukti naujos popieþiaus knygos.

Labiausiai ðeimai siekianti tarnauti „Artuma“ pakvies tëvus daugiau galvoti ir apie savo autoritetà – ar manome já esant iðankstiná ir vaikui belieka jam tik paklusti? Ar nesiekiame dominuoti griebdamiesi netikrø bûdø kurti savo autoritetà vaikø akyse? Þurnale nelieka nuoðalyje mokytojo autoriteto svarba – toks gali bûti ir maþakalbis medþio droþëjas, ir grieþtoji vienuolë mokytoja, pasakiusi gyvenime nepamirðtamà sakiná: „Tavo pastangos bus sëkmingos.“ Kita vertus, ásimàstyti kvieèia ir mintis, jog nei vieno þmogaus gyvenimas negali bûti kieno nors gyvenimo pakartojimas.

„Artumoje“ pabrëþiamas ðeimos pirmumas „ne tik gyvybæ, bet ir asmenybæ kildinti“ – juk tëvø meilë ir gimdo, ir brandina.

Tikriausiai daugelio katalikø tëvø lûkestá patenkins gera þinia, kurià skelbia ir komentuoja rugsëjo „Artuma“ – nuo ðiø mokslo metø pradedamos ágyvendinti „Katalikiðkosios lytiðkumo ugdymo gairës“.

Galbût ir jos, ir rugsëjo „Artuma“ bei jos skaitytojai prisidës prie to, kad Tiesa ir Meile grástø autoritetø bûtø daugiau mûsø gyvenime.

Dalë Gudþinskienë